Gestų kalbos vertėjai – ir kunigai, ir advokatai

Gestų kalbos vertėjui reikia ne tik puikiai mokėti pačią kalbą, bet ir ne blogiau naudoti mimiką, gebėti susidoroti su stresu, LRT klasikai sako gestų kalbos vertėja Karina Tamulevičiūtė.

– Prieš 75 metus Lietuvoje atsirado gestų kalbos vertėjų poreikis. Tuomet buvo ieškoma galinčių dirbti šį darbą kurčiųjų šeimose. Ar daug nuo tų laikų pasikeitė gestų vertėjų darbas?

– Manau, kad tikrai labai pasikeitė. Gestų kalbos vertėjus imta ruošti prieš 10 metų, o dar anksčiau jie gestų kalbos išmokdavo savo šeimose, tarkim, jei jų tėvai ar giminaičiai buvo kurtieji. Tai buvo labiau buitinis vertimas, be tam tikros vertėjo etikos.

– Vilniaus kolegija jau yra išleidusi apie 200 gestų kalbos vertėjų. Ar tiek vertėjų Lietuvai pakanka?

– Iš tikrųjų tai nereiškia, kad visi jie dirba gestų kalbos vertėjais. Tad gestų kalbos vertėjų labai trūksta, ypač kituose miestuose, nes studentai, kurie studijuoja Vilniuje, paskui nori čia ir likti. O Vilniuje vertėjų trūksta, nes yra daug daugiau klientų, be to, valstybė labai sunkiai duoda naujus etatus.

– Per trejus metus reikia išmokti naują kalbą. Kokių dalykų mokoma?

– Pagrindinis dalykas, be pačios gestų kalbos, yra mimika. Galima sakyti, net teatrališkumas, nes taip, kaip girdintieji kalba naudodami intonaciją, daro pauzes, taip gestų kalboje mes naudojame veido mimiką, erdvę. Taip pat mokoma gestotyros, surdologijos pagrindų, kurčiųjų kultūros ir istorijos. Labai svarbu, žinoma, ir lietuvių kalba, nes mes verčiame ne tik į gestų, bet ir į lietuvių kalbą. Be to, svarbu kovoti su stresu, nes nuo pat pirmo kurso vaizdo laboratorijose studentai dirba su kameromis.

Visą interviu skaitykite 15min.lt